Kad galėtume nuoširdžiai ir įdomiai bendrauti su žmogumi, reikia jį pažinti ir pamilti. Ne taip jau lengva mylėti kitą, nebandant jo pakeisti ir priimant tokį, koks jis yra. To kartais reikia mokytis visą gyvenimą, nesvarbu, ar bendrautume namie, ar darbe. Kaip geriau pažinti ir pamilti savo darbuotoją? Tiesiog bendraukite.

Vidinė komunikacija - komunikacija komandoje kai vadovas - lyderis

Daugiau bendraukite

Tai visiškai nereiškia, kad turite tapti draugais, kartu pietauti ar aptarti savaitgalio įspūdžius. Tačiau nevenkite dažniau bendrauti „akis į akį“, aptarkite projektus, kuriuos reikia įgyvendinti, paklauskite, išgirskite ir įvertinkite darbuotojų nuomonę, suteikite grįžtamąjį ryšį – pasakykite ir teigiamus dalykus, ir tuos, kuriuos reikėtų keisti. Nebijokite konkrečiai įvardyti, kokių pokyčių ar rezultatų tikitės, tačiau jūsų lūkesčiai turėtų būti pagrįsti, atsižvelkite ir į darbuotojų norus, suteikite jiems laisvės patiems apsispręsti, planuoti savo veiklą ir vertinti jos rezultatus.

Keiskite požiūrį į darbuotoją

Turbūt neverta kartoti, kad daug kas gyvenime priklauso nuo mūsų požiūrio. Taip pat yra ir bendraujant su žmonėmis – jei manysite, kad aplinkiniai nusiteikę neigiamai jūsų atžvilgiu, kad jie nesugeba dirbti, kad nieko nedaro taip, kaip reikia – tai atitinkamai su jais ir bendrausite. Dar daugiau – kaip jūs numanote, koks yra darbuotojų požiūris į jus, jie taip pat suvokia, koks yra jūsiškis. Juk jei matote, kad žmogui nepatinkate, kartais net nesąmoningai pradedate jo vengti, bendraudami jaučiate emocinę įtampą, sumažėja spontaniškumo ir familiarumo. Pasikeitęs jų elgesys, kuris šiuo atveju yra jūsų elgesio pasekmė, dar daugiau sustiprina jūsų neigiamą nuomonę apie konkretų asmenį, ir taip įsisuka tarsi uždaras ratas.

Jei darbuotojas jums nepatinka ar blogai vertinamas dėl objektyvių priežasčių, geriausiai tai aptarti su juo pačiu ir tik dviese, paaiškinti, kokiais jo veiklos rodikliais grindžiate savo nuomonę, kokių veiklos rezultatų ar bendravimo tikitės, kodėl tai reikalinga jums ir kaip tai būtų naudinga jam pačiam. Pasiūlykite būdų, kaip jis galėtų keistis (tik jų neprimeskite, leiskite žmogui rinktis pačiam, kaip jis nori ar nenori elgtis – juk kiekvienas turime šią teisę ir tai nepriklauso nuo einamų pareigų).

Pagalvokite, ką gero galite pasakyti apie žmogų, kuris jums nepatinka ar erzina. Visi mes turime gerų savybių, taigi to, kas aplinkiniams netinka, negalime sureikšminti – tikrai ne visada elgiamės blogai.

Žmogaus psichika veikia taip, kad, kai jis turi tam tikrų nuostatų ir lūkesčių kitiems, tuomet ieško informacijos, galinčios patvirtinti jo požiūrį, taip pat ignoruoja informaciją, kuri gali jį paneigti. Tad jei manysite, kad darbuotojas yra prastas, pastebėsite daugiausia tuos dalykus, kurie šią nuostatą patvirtins. Nutraukite šią grandinę pats. Pakeiskite savo požiūrį. Pažiūrėkite į atskirą žmogų, kaip ir į bet kokią situaciją, teigiamai.

Bendraukite atvirai

Jei darbuotojui išsakote kritiką, pateikite ją taip, kad jis suprastų, kas blogai daroma, kaip tai neatitinka to, ko jūs norite, kaip situaciją jis galėtų pataisyti ir kokia jam pačiam būtų iš to nauda. Jei turite ką pasakyti, sakykite atvirai ir tiesiai, aišku, neįžeisdami kito žmogaus. Kalbėjimas „puse lūpų“, lūkesčiai, kad kitas mus supras iš žvilgsnio, užuominų, nutylėjimų ir kitų panašių dalykų, apsunkina santykius, suteikia dviprasmiškumo. Kai pradedame patys interpretuoti, ką kitas mums stengiasi pasakyti arba ko iš mūsų nori, dažniausiai padarome netikslias išvadas.

Beje, atviras, nuoširdus bendravimas pagirtinas ne tik sudėtingomis aplinkybėmis, bet ir norint įvertinti kitą žmogų, išsakant savo nuomonę apie jį – jei turite ką gero pasakyti apie bendradarbį, nedelskite, kol šis noras praeis. Tiesiog imkite ir pasakykite, už ką vertinate, kodėl patinka su juo bendrauti, galbūt jis turi tokių savybių, išmano tokius darbo metodus, iš kurių gali pasimokyti ne tik kiti, bet ir jūs patys? Nebijokite, kad būsite suprasti netinkamai. Net jei darbuotojas nustebs, kodėl vadovui šiandien kilo neįprastas „gerumo priepuolis“, jis tikrai išgirs ir įvertins, ką pasakėte.

Atsižvelkite į individualius skirtumus

Bendraudami su kitais, nesistenkite jų keisti. Tai nėra jūsų darbas, juolab kad kito neįmanoma pakeisti, jei jis pats to nenori. Taigi pripažinkite, kad jūsų galimybės ribotos, ir tiesiog susitaikykite su tuo. O jei vis dėlto sieksite pokyčių, geriausia, ką galite padaryti, tai pabandyti kitam parodyti, kuo jam pačiam būtų naudinga, jei jis pasikeistų. Tą patį prisiminkite, kai patys susidursite su kritika – tai, kaip kiti reaguoja į jus, yra jų reikalas.

Yra darbuotojų, kurie mėgsta dirbti su kitais, dalytis užduotimis, yra tokių, kurie veiksmingiausiai dirba vieni, kai žino, kad jie vieninteliai atsakingi už savo darbą. Vieni mėgsta bendrauti daugiau ir intensyviau, pasidalyti laimėjimais ar svarbiausiais asmeninio gyvenimo įvykiais, kiti didesnį domėjimąsi jų veikla vertins kaip kišimąsi į privačią erdvę. Perpraskite, kokie žmonės dirba su jumis, ir neignoruokite jų skirtumų. Net jei jums patinka atviri, labiau bendraujantys žmonės, nenuvertinkite tylesnių, kuklesnių, santūriau reiškiančių savo mintis ar norus.

Žmonės keičiasi bendraudami su kitais – pasinaudokite tuo

Jei tenka bendrauti su sunkaus charakterio nenuspėjamais darbuotojais, kad ir kaip juos vertintumėte kaip specialistus, įtampa bendraujant kels sunkumų. Šiuo atveju, beje, kaip visada, turite dvi išeitis – nieko nekeisti ir prisiderinti prie situacijos arba keisti aplinkybes. Pirmuoju atveju, jei aplinkinių pastabos tik dar labiau apsunkina situaciją, geriausiai reaguoti ramiai arba taip, kad kuo mažiau išprovokuotumėte konfliktą. Antras variantas – pabandykite perauklėti darbuotojus (taip, suaugusieji irgi pasiduoda auklėjimui), tik darykite tai protingai.

Taikykite vadinamuosius teigiamus ir neigiamus pastiprinimus bei bausmes. Bausmė šiuo atveju reiškia tai, kad, kai darbuotojas elgiasi netinkamai (kelia balsą, grasina, nesiskaito su kitų nuomone ir t. t.), jis sulaukia reakcijų, kurios jam nėra malonios (pavyzdžiui, bendradarbių kritikos). Teigiamas pastiprinimas taikomas tuomet, kai darbuotojas elgiasi teigiamai, daro tai, ko iš jo tikimasi – tuomet toks jo elgesys palaikomas, pagiriamas, įvairiais būdais aplinkinių paskatinamas, jam suteikiamas teigiamas grįžtamasis ryšys (taip žmogus dar kartą išgirsta, koks jo elgesys pageidautinas). Neigiamas pastiprinimas yra kai darbuotojas elgiasi tinkamai, netaikomi jam nemalonūs dirgikliai, pavyzdžiui, vadovas, bendradarbiai nebepriekaištauja, netildo ir pan. Tačiau verta atsiminti, kad ir teigiami, ir neigiami elgesio pastiprinimai visuomet skatina laukiamą elgesį, o bausmes jį tik slopina.

Nepainiokite praeities su dabartimi

Viską, ką darbuotojai padarė netinkamo praeityje, ir palikite praeičiai. Greičiausiai jie jau išklausė pastabas už tai, kas buvo. Vertinkite tik už tai, kaip darbuotojai elgiasi dabar. Neleiskite, kad jūsų ankstesnės nuostatos kenktų bendraujant šiandien ir turėtų įtakos ateityje.

Supraskite, kad žmonės yra skirtingi, kad jie turi teisę turėti nuomonę, elgtis kitaip nei mes ir net klysti. Jie turi teisę patys prisiimti atsakomybę už savo veiksmus (tad neprisiimkite jos sau daugiau nei turite prisiimti). Žmonės keičiasi, pastebėkite tai, ką gero jie padaro, ir būtinai įvertinkite.

Galvokite ne tik ką sakote, bet ir kaip bei kodėl

Apie keturis penktadalius informacijos bendraujant perduoda ne žodžiai, o neverbalinė kalba. Net jei darote tai nesąmoningai, bendraudami įvertinate ne tik veido išraišką ir balso intonaciją, bet ir ar pašnekovas žiūri į akis, kokia jo rankų padėtis, ar jis pasisukęs į jus kūno priekiu, ar žiūri į šalį, ar jam būdingi įtampą atspindintys judesiai, ar jo laikysena kaip savimi pasitikinčio žmogaus, ar jis kalba nuoširdžiai, ar jo akys nemeluoja ir t. t.

Kitas dalykas – ar visuomet sakote tai, ką norite pasakyti? Ko siekiate kalbėdami apie vienus ar kitus dalykus? Ar pagalvojate, ką tas žmogus norėtų išgirsti? Kaip turite pasakyti, kad jus geriau suprastų ir pritartų tam, ko siekiate? Gal siekiate tų pačių dalykų, tik vienas kito nesuprantate? Nebijokite savęs paklausti net ir nepatogių klausimų. Ieškodami į juos atsakymų, geriau pažinsite save ir aplinkinius.

Pasistenkite kiek galima geriau suprasti kitą

Tik negalvokite, kad tai paslauga kitam ir jūsų bandymas prisiderinti. Pirmiausia tai yra nauda jums. Kuo geriau suprasite kitą, tuo geriau suprasite situaciją. Kuo geriau suprasite situaciją, tuo lengviau atrasite būdų, kaip pasiekti tai, ko jūs pats norite.

Kaip tai galima pasiekti? Pirmiausia ne tik klausykite, bet ir išgirskite, ką sako pašnekovas. Pasitikslinkite, ar teisingai supratote, nebijokite klausti. Nevenkite parodyti, kad suprantate, ko kitas nori ir apie ką kalba, įvertinkite jo norus, net jei jie nesutampa su jūsiškiais – kiekvienas turime teisę siekti to, kas mums svarbu, o tai, kad kito siekiai nesutampa su mūsiškiais, dar nereiškia, kad jie yra blogi ar verti mažesnio dėmesio. Bendraudami su darbuotoju atsižvelkite į tai, ką jis iš tiesų sako, o ne į tai, ką jūs įsivaizduojate girdintys arba norėtumėte girdėti.

Bendraudami atminkite: „Gera pradžia – pusė darbo“

Nuo pirmųjų pokalbio minučių dažnai priklauso visas pokalbis. Panagrinėkime tai išsamiau. Dažniausiai iš pašnekovo pirmųjų sakinių ir neverbalinės kalbos sužinote, ko tikėtis.Net jei tai nebūna visiškai tikslu, nesąmoningai nusiteikiate tokiam pokalbiui, kokiam jus paruošia pašnekovas, kartais nė pats to nesuprasdamas. Jei pašnekovas įsitempęs, natūralu, kad jūs tai pajusite ir nusiteiksite taip pat. Jei pašnekovas linksmas, tikėsitės, kad pateiks linksmų naujienų, ir vėl panašiai reaguosite. Savo ruožtu pašnekovas matys jūsų reakcijas ir pagal tai keis savo elgesį. Taigi bendraudami vienas kito elgesį sustiprinate ir palaikote.

Ne veltui bendravimo psichologijos srityje dirbantys specialistai pataria, jei grįžote po darbo į namus pavargę, pirmąsias dešimt minučių stenkitės bendrauti kuo pozityviau ar bent neutraliai. Nes jei rodysite savo prastą nuotaiką, irzlumą, priekabumą, konfliktas beveik garantuotas. Ir nesvarbu, kad pailsėję planuotumėte bendrauti šiltai ir maloniai, partnerio pasipriešinimas jau pažadintas ir konfliktas išprovokuotas. Tad argi neverta iš anksto žinoti, kaip veikia ginčo „paleidžiamasis mechanizmas“ ir sąmoningai stengtis to išvengti. Aišku, tik tuo atveju, jei ginčai yra beprasmiai, nes šiaip dirbtinis konflikto slopinimas, kai jis turi pagrindą, situaciją tik pablogina. Atminkite tai ir bendraudami su darbuotojais. Nieko nekainuoja prieš kalbant apie rimtus dalykus pasiteirauti, kaip pašnekovui sekasi, pasikeisti keliais maloniais pastebėjimais ar klausimais, vadinamaisiais „pasiglostymais“.

Atskirkite protingą reagavimą nuo spontaniško

Nekalbame apie tai, kad turėtumėte įvertinti kiekvieną pašnekovo pasakytą sakinį ir atidžiai pagalvoti, kokį atsakymą pateikti. Ne, bendravimas tuo ir yra nuostabus, kad jis nenuspėjamas ir gyvybingas. Tačiau venkite reaguoti spontaniškai, kai pirma jūsų reakcija yra „pulti“ arba „bėgti“. Galima išmokti reaguoti negynybiškai ar nepriešiškai, net jei jums kažkas labai nepatinka. Taip tik paaugsite kaip asmenybė. Pasekite savo reakcijas, mintis – pabandykite atsakymus pateikti neskubėdami, padarydami kelių sekundžių pertrauką. Stebėkite save ir pašnekovą tarsi iš šalies – atsiriboję lengviau perprasite, ko jis siekia, nes nereaguosite į jo žodžius spontaniškai. O tuomet galėsite pats sau atsakyti į klausimus: „Ko jis iš tiesų siekia? Kaip jo požiūris sutampa su manuoju? Kokių bendrų dalykų mes norime? Kaip galime abu tai gauti?“ Jei radote bendrų dalykų, geriau supratote aplinkybes – jūs ir laimite.

Tinkamai spręskite konfliktus, įveikite darbuotojų pasipriešinimą

Informacijos apie konfliktų sprendimą netrūksta. Tiesiog primename bendrus principus sprendžiant konfliktus. Jausmus palikite nuošalyje, neprovokuokite neigiamų reakcijų dar labiau. Kritiškai įvertinkite situaciją ir tai, kas ko siekia. Vadovas neturėtų palaikyti vienos ar kitos pusės, pagalvokite, ar jums verta kištis į konfliktą, jei nesate su juo tiesiogiai susiję. Įvertinkite, kokie būtų optimaliausi jūsų veiksmai.

Vien dėl to, kad esate vadovas, darbuotojai nepradės vertinti situacijos taip pat. Parodykite, kaip jūsų sukurta vizija atitinka bendrus įmonės ir individualius kiekvieno tikslus, kokia nauda asmeniškai kiekvienam darbuotojui, jei imtumėtės situaciją keisti.

Kelkite savo pačių emocinę kompetenciją

Pratinkitės bendrauti kuo įvairesnėse socialinėse situacijose, ugdykite bendravimo įgūdžius, semkitės patirties iš kitų, mokykitės iš jų, pritaikykite jų gerąją gyvenimo patirtį asmeniniame gyvenime. Emocinę kompetenciją didina įsijautimas į kito situaciją, mokymasis valdyti savo impulsus ir emocines reakcijas, ramiau reaguoti į nenumatytas, nemalonias, nerimą keliančias situacijas. Plėskite savo interesų ratą – taip ne tik paįvairinsite savo gyvenimą, sumažinsite monotonijos jausmą, bet ir būsite įdomus, plačių pažiūrų pašnekovas kitiems, sustiprės tolerancijos jausmas. Ten, kur jaučiatės silpni, stenkitės kompensuoti kitais dalykais, o dar geriau – pasikeiskite, įgykite tų gebėjimų, kurių trūksta.

Nebūkite vadovas, turintis pernelyg „tvirtą stuburą“. Tai nėra jūsų autoriteto pagrindas

Žmogus, turintis „stuburą“, – tvirta asmenybė. Jis žino, ko nori, kaip tai pasiekti, žino savo vertybes ir dažniausiai jų tvirtai laikosi. Tačiau kai individualų pasaulio matymą bandoma primesti ir aplinkiniams – tuomet tai tampa problema. Tokie vadovai dažniausiai kitiems kelia tuos pačius reikalavimus, kokius kelia ir sau. Tai nėra blogai – prastesnis variantas, kai vadovavimas ir profesiniai santykiai grindžiami „dvigubais“ standartais. Problema gali atsirasti, kai tokio vadovo asmeninis standartas yra nenatūraliai aukštas.

Vadovui, kuris nori viską kontroliuoti ar tikisi, kad viskas vyks pagal jį, vertėtų prisiminti, kad darbuotojai ne visada nori, kad jiems vadovautų, to netgi ne visuomet ir reikia. Dažnai jie veiksmingai dirba, jei vadovas atlieka patarėjo funkciją.

Jei per daug griežtas ir nelankstus vadovas daugiausia savo energijos ir laiko skiria darbui, to jis tikisi ir iš savo darbuotojų. Paprastai jam viršvalandžiai atrodo natūralus dalykas (ypač jei pats tai praktikuoja), jis gali nepripažinti, kad įmanoma suderinti asmeninį gyvenimą ir profesinę veiklą.

Nebūkite ir tas, kuris plaukia pasroviui

Vadovai, kurie plaukia pasroviui arba tiesiog yra silpni, dažniausiai nesijaučia saugiai ir nepasitiki savo, kaip vadovo, kompetencija. Darbuotojų pagarbą ir palankumą jie greičiau bando užsitarnauti elgdamiesi su jais familiariai, stengiasi būti draugais, nori būti visų mėgstami ir įvertinti. Kai savo pozicijos neturintys, o prie kitų norintys pritapti vadovai pajunta darbuotojų nepalankumą, kai susiduria su bet kokia, net konstruktyvia kritika iš šalies, pasijunta nesaugiai ir kaip gynybą gali panaudoti arba puolimą, arba atsitraukimą. Situacija tarp jų ir darbuotojų dar labiau paaštrėja, jei vadovams trūksta socialinių įgūdžių ir emocinės kompetencijos. Dažnai jie bijo savarankiškai priimti sprendimus ir vieni prisiimti atsakomybę už juos, pasielgti neįprastai, pakeisti nusistovėjusias darbo taisykles.

Silpni, nesaugūs vadovai neretai stokoja ir profesinės kompetencijos, iš dalies todėl jie ir jaučiasi taip nesaugiai. Ypač tai būdinga vadovams naujokams. Adaptacija darbe nelengva visiems darbuotojams, nes reikia prisiderinti prie pasikeitusios situacijos, perprasti formalias ir neformalias darbo ir bendravimo taisykles, nustatyti ribas ir neleisti kitiems jų peržengti, pasirengti ir susitaikyti su tuo, kad galbūt darbuotojai priešinsis naujovėms, skeptiškai vertins pasikeitusią situaciją darbe.

Silpni vadovai, pasiekę profesinės kompetencijos ribą, nesugeba atlikti užduočių, kurios yra aukščiau jų pasiektos kompetencijos ribos, jie gali padaryti tiek, kiek moka, ir ne daugiau. Tačiau tokia situacija yra universali, gali pasitaikyti kiekvienam. Skirtumas tas, kad vadovavimo srityje stipriai besijaučiantys žmonės šias situacijas išgyvena lengviau, nes žino, kad įveiks jas bet kokiu atveju, nes tiesiog neturi kito pasirinkimo, jei jiems reikia pagalbos iš šalies, jie eina ir jos ieško, nelaiko tai silpnumo požymiu. Taip pat tokie vadovai leidžia žmonėms rinktis, išbandyti naujus dalykus ir netgi klysti. Silpnas vadovas mano, kad jis vienintelis yra atsakingas už susiklosčiusią situaciją, ir jei kas nesiseka, vadinasi, kaltas yra jis. Jei silpno vadovo kuruojamas darbuotojas padaro klaidą, dažniausiai šiam vadovui tai reiškia jo paties silpnumo ir netinkamumo šioms pareigoms įrodymą, štai todėl tokie vadovai sunkiai toleruoja klaidas, nesėkmingus bandymus ir nerealistiškai tikisi, kad viskas gyvenime eisis vien sklandžiai ir taip, kaip įsivaizduoja jie. Tokiems vadovams paprasčiausiai trūksta lankstumo tiek bendraujant, tiek formuojant lūkesčius sau ir aplinkiniams.

Apskritai vadovas, keliantis darbuotojams įtampą, pasižymi tokiais bruožais:

Turbūt natūraliai kyla klausimas – tai ką daryti tiems, kuriems trūksta profesinės kompetencijos, kurie galbūt jaučiasi silpnesni nei jų pirmtakai, kurie nesugeba taip lanksčiai bendrauti, kaip sugeba kai kurie visų mėgstami ir vertinami bendradarbiai? Ar tai reiškia, kad jie turi atsisakyti vadovo posto ir savo tikslų? Jokiu būdu – ne. Pagalvokite, ką darote, kai norite valgyti? Einate ir pagaminate. Taip pat yra ir su įvairiais gebėjimais – įgimtas yra jūsų charakteris, o kiti dalykai įgyjami, išugdomi, išmokstami, įtvirtinami taikant juos kasdienėje praktikoje.

Šaltinis: PačiolisVadovo pasaulis


Lyderystės ir vadovavimo mokymai, seminarai, kursai ir tyrimų:







VISI MANAGER.LT AKADEMIJA RENGIAMI MOKYMAI