Kada reikia registruoti individualią veiklą

Ketinant pradėti verslą Lietuvoje, pirmiausia reikia nuspręsti, kokia fizinio asmens vykdomos veiklos ar įmonės teisinė forma (rūšis) yra tinkamiausia pasirinktiems tikslams įgyvendinti.

Lietuvos Respublikos įstatymai įteisina galimybę fiziniam asmeniui savarankiškai pradėti verslą ar steigti tam tikros teisinės formos įmonę, tai reiškia, kad Lietuvos Respublikos teisės aktai numato įvairias asmenų veiklos formas Lietuvoje: fizinių asmenų individualią veiklą bei juridinių asmenų steigimą.

Jeigu fizinis asmuo priėmė sprendimą vykdyti veiklą, nesteigiant tam tikros teisinės formos įmonės, jis veiks kaip savarankišką, individualią veiklą vykdantis asmuo. Individualios veiklos sąvoka yra gan plati, tačiau individualios veiklos vykdymas ne visais atvejais įpareigoja tokią veiklą registruoti kaip individualią teisės aktų nustatyta tvarka.

Individuali veikla

Individualios veiklos sąvoką apibrėžia Gyventojų pajamų mokesčio įstatymas. Individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį. Šios veiklos registravimas ir gyventojų atitinkamų sandorių vertinimas, siekiant nustatyti tam tikrus ,,verslininkiškumo“ požymius, iš esmės yra aktualūs mokant mokesčius. Fizinio asmens veikla ar jos vykdymo taisyklės nepriklauso nuo individualios veiklos sąvokos aiškinimo ir šios veiklos apimčių, tačiau šios aplinkybės yra svarbios sprendžiant tokio asmens pajamų apmokestinimo klausimus.

Pagrindiniai fizinio asmens vykdomos individualios veiklos požymiai – šios veiklos savarankiškumas ir tęstinumas.

Savarankiškumas

Savarankiškumo klausimas svarbus atskiriant fizinio asmens individualią veiklą nuo darbo santykių. Jeigu fizinis asmuo pats savarankiškai planuoja savo veiklą, prisiima visą darbo riziką, dengia veiklos išlaidas ir tai atlieka su verslo partneriais, kurie negarantuoja jam nuolatinio atlyginimo už darbą, darbo vietos ir socialinių garantijų, drąsiai teigtina, kad fizinis asmuo vykdo individualią veiklą.

Tačiau šiuo atveju reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad darbdaviai, siekdami mažinti mokesčius, kuriuos jie privalo mokėti už savo darbuotojus, nutraukia su jais darbo santykius ir siūlo toliau vykdyti savo pareigas, tik tai daryti ne darbo sutarties pagrindu, o buvusiam darbuotojui įregistruojant individualią veiklą. Tokia darbdavio pozicija jam labai naudinga, tačiau toks verslas darbuotojui gali būti rizikingas.

Darbdavio nauda tokiu atveju yra akivaizdi: jam nereikia mokėti jokių mokesčių dėl samdomo nepriklausomai veikiančio specialisto, visų mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo našta gula ant vadinamojo verslininko pečių. Be to, skatinant darbuotoją išmainyti darbą pagal darbo sutartį į individualią veiklą, veikia ir tas faktas, kad gyventojų pajamų mokesčio tarifai skiriasi būtent vykdančio individualią veiklą asmens naudai. Tačiau natūraliai kyla klausimas, ar sumažėjus gyventojų pajamų mokesčiui, darbdavys sutiks mokėti darbuotojui didesnį honorarą (atlygį) už atliekamą darbą nei buvo mokama iki nutraukiant su juo darbo santykius.

Svarbu įvertinti ir tai, kad darbuotojo ir darbdavio santykiai yra griežtai reglamentuoti, darbuotojų interesai yra saugomi ir net teismuose darbuotojo pozicija ir reikalavimai yra labiau ginami – įrodinėjimo našta dažnai perkeliama darbdaviui ir, jeigu jis neįrodo savo reikalavimo pagrįstumo, teismas priima darbuotojui palankų sprendimą. Kalbant apie tuos ginčus, kurie gali kilti tarp buvusių darbdavio ir darbuotojo, pirmiau minėtos taisyklės nebegalioja ir šalys yra visiškai lygiavertės ginant savo interesus tiek teismuose, tiek ikiteisminėse institucijoje.

Be to, vykdant individualią veiklą, skirtingai nei dirbant pagal darbo sutartį, asmuo nėra visiškai garantuotas tokių santykių su buvusiu darbdaviu tęstinumu. Darbdavys yra laisvas rinktis, todėl jis gali pasirinkti tiek buvusio darbuotojo, tiek visiškai kitų asmenų teikiamas paslaugas. Tačiau esant darbo santykiams, taip ar panašiai taikyti darbo sutartį ar ją nutraukti negalima. Darbo sutartis gali būti nutraukta tik teisės aktuose numatytais atvejais ir bendruoju atveju iš anksto įspėjus apie tai darbuotoją. 

Taip pat svarbios ir socialinės garantijos. Individualią veiklą vykdantis asmuo pats rūpinasi socialinio draudimo įmokų mokėjimu ir su tuo susijusiais klausimais. Be to, gan griežtai apribotas tam tikrų klausimų sprendimas (pvz., ligos ar motinystės pašalpų mokėjimas).

Pradedančiam individualią veiklą asmeniui turi būti žinomos pagrindinės veiklos vykdymo taisyklės. Asmuo, be abejo, prisiima riziką, jeigu jo verslas nebus pelningas, ir turi suvokti galimas pasekmes. Tačiau keisdamas darbo santykius į individualią veiklą ir vėliau atlikdamas tokį pat darbą, asmuo turi atsižvelgti į minėtas aplinkybes, įvertinti savo pasirengimą nepriklausomai veikti ir konkuruoti rinkoje (jeigu buvęs darbdavys atsisakys pirkti darbuotojo teikiamas paslaugas) bei galimybes užsitikrinti tam tikras socialines garantijas.

Vertinant darbdavio pozicijas nagrinėjamoje situacijoje, vertėtų atkreipti dėmesį į Valstybinės mokesčių inspekcijos požiūrį į analogiškas situacijas bei jų mokestinį vertinimą. Vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymu, mokesčių administratorius turi teisę taikyti šiame teisės akte įteisintus principus, būtent, turinio viršenybės prieš formą principą. Mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai. Jei gyventojo ir juridinio ar fizinio asmens darbo santykiai yra įforminti tam tikros rūšies civiline sutartimi kaip gyventojo individuali veikla, bet iš esmės tie santykiai atitinka darbo santykius (t. y. turi darbo santykiams būdingų požymių), tai mokesčių administratorius turi teisę, taikydamas turinio viršenybės prieš formą principą, asmens iš tokios veiklos gautas pajamas apmokestinti kaip darbo santykių ar jų esmę atitinkančių santykių pajamas. Tokiais atvejais darbdaviui mokėtinos mokesčių sumos bus apskaičiuotos taikant tarifus, galiojančius ir taikomus pajamoms, gautoms iš darbo sutarties teisinių santykių (tai būtų gyventojų pajamų mokesčio bei socialinio draudimo įmokų nepriemokos), be to, įmonei būtų priskaičiuotos atitinkamo dydžio mokestinės baudos bei delspinigiai už laiku nesumokėtus mokesčius.

Tęstinumas

Tęstinumas, kaip individualios veiklos vykdymo požymis, paprastai pasireiškia tuo, kad asmuo atlieka ne vienkartines ūkines operacijas, o jo veiksmams yra būdingas pasikartojamumas bei motyvas ar galimybės tam tikrus sandorius sudaryti ir ateityje. Jeigu asmuo vykdo atsitiktinius sandorius, jo veiksmai nebus vertinami kaip siekiai gauti ekonominės naudos, todėl ir nebus traktuojami kaip individualios veiklos vykdymas. Tačiau vien tam tikrų sandorių tęstinumo požymis ne visada reikš, kad vykdoma individuali veikla. Kita vertus, ir vienas sandoris gali būti pagrindas šią ūkinę operaciją pripažinti individualia veikla. Sprendžiant klausimą dėl individualios veiklos vykdymo fakto pripažinimo, svarbu kiekvieną atvejį nagrinėti atskirai, netaikant taisyklių, priimtinų bendruoju atveju.

Praktikoje dažni atvejai, kai gyventojai, turintys darbą ir nuolatinį pragyvenimo šaltinį, priima sprendimą parduoti ar nusipirkti ir vėliau parduoti tam tikrą turtą, pvz.: butą, namą, žemės sklypą ar automobilį. Jeigu tai būtų vienkartinis turto pardavimas, kurio pagrindinis tikslas buvo ne gauti ekonominės naudos, bet patenkinti kitus poreikius, tokia ūkinė operacija nebūtų pripažinta individualia veikla. Tačiau ta pati situacija gali būti vertinama ir kitaip: jeigu tam tikro turto įsigijimas būtų siejamas tik su šio turto pardavimu ir tokio sandorio vertė būtų didelė, palyginti su šio gyventojo gautomis kitomis pajamomis, tokia operacija gali būti vertinama kaip individualios veiklos vykdymas.

Pasikartojančių savo esme analogiškų sandorių vykdymas per tam tikrą laikotarpį paprastai yra pripažįstamas individualia veikla. Tokios veiklos vykdymas dažnai būna suprantamas kaip nuolatinis ir vienintelis darbas, užtikrinantis tam tikrą pragyvenimo lygį, tačiau reikalaujantis daug pastangų bei laiko. Todėl tais atvejais, kai tam tikro turto pirkimas–pardavimas įvyksta gan greitai, be ypatingų darbo sąnaudų, ir gaunama tam tikra nauda – sandoris būna pelningas, dažnai (nekalbant apie piktybišką elgesį, siekiant išvengti mokesčių mokėjimo) negalvojama apie tai, kad tai ir yra gyventojo individuali veikla.

Teismų praktikoje jau yra nemažai sprendimų dėl individualios veiklos pripažinimo fakto. Vienoje iš bylų konstatuota, kad pareiškėjai, neįregistravę prekybos nekilnojamuoju turtu individualios veiklos, per tęstinį laikotarpį pagal pirkimo–pardavimo sutartis pardavė nekilnojamojo turto objektų ir iš šių sandorių gavo ekonominę naudą. Įvertinusi, kad minėti objektai nebuvo naudojami nei sutuoktinių, nei jų šeimos narių asmeniniams poreikiams tenkinti, Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, kad pareiškėjų iš nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo gautos pajamos priskiriamos pajamoms, gautoms iš individualios veiklos, nes atitinka individualios veiklos požymius: savarankiškumą, tęstinumą ir ekonominės naudos siekimą. Atsižvelgdama į tai, Valstybinė mokesčių inspekcija apskaičiavo atitinkamas gyventojų pajamų mokesčio ir socialinio draudimo įmokų sumas, baudą ir delspinigius bei priskaičiavo pridėtinės vertės mokesčio, baudos ir delspinigių sumas, nes pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymą, kai paslaugų suma per metus viršija 100 000 Lt, atsiranda prievolė registruotis pridėtinės vertės mokesčio mokėtoju ir nuo gautų pajamų apskaičiuoti ir sumokėti šį mokestį. 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 str.o 7 dalyje įtvirtintus individualios veiklos požymius, 2006 m. birželio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A5-902/2006 (Administracinių teismų praktika Nr. 9, P. 44–56) yra konstatavusi, kad vertinant, ar gyventojo veikla gali būti kvalifikuojama kaip individuali veikla, būtina nustatyti veiklos savarankiškumo, versliškumo, tęstinumo požymių ir tokios veiklos tikslo – ekonominės naudos siekimo – buvimą, taip pat tokios veiklos priskirtinumą įstatyme išvardytoms veiklos rūšims.

Individuali veikla – tai savarankiška veikla, kuria versdamasis gyventojas siekia gauti pajamų ar kitokios ekonominės naudos per tęstinį laikotarpį:

1. savarankiška bet kokio pobūdžio komercinė arba gamybinė veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turinti verslo liudijimą;
2. savarankiška kūryba, profesinė ir kita panašaus pobūdžio savarankiška veikla, įskaitant tą, kuria verčiamasi turint verslo liudijimą;
3. savarankiška sporto veikla;
4. savarankiška atlikėjo veikla.

Individualiai veiklai konstatuoti įstatymas nekelia reikalavimo, kad tokia veikla būtų visada pelninga, kad ekonominė nauda būtų gaunama tik pelnu. Pagal įstatymą svarbu, kad tam tikra veikla būtų siekiama gauti pajamų ar kitos ekonominės naudos, kad tokia veikla iš esmės būtų savarankiškas, tęstinis asmens verslas, komercinė veikla.

Šioje byloje nebuvo nustatyta, kad ginčo turto objektai buvo faktiškai naudojami asmeniniams pareiškėjų ar jų šeimos narių poreikiams, liudytojų parodymai taip pat to nepatvirtino.

Teisėjų kolegija, pagal paminėtas taisykles įvertinusi byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad byloje nustatytų objektyvių aplinkybių visuma sudaro pagrindą daryti išvadą, kad nagrinėjama veikla (ginčo turto pardavimas) atitiko tęstinumo, versliškumo ir ekonominės naudos siekimo požymius. Pareiškėjų teiginiai dėl jų tikslų, turėtų įgyjant ginčo turtą, t. y. subjektyvaus pobūdžio aplinkybių, iš esmės grindžiami jų pačių ir tam tikra apimtimi jų vaikų paaiškinimais, pakankamai didelės įmonės, vykdančios verslą keliuose regionuose, verslo svyravimais regionų atžvilgiu, todėl jų įrodomoji vertė nėra pakankama ir nesudaro pagrindo daryti priešingą išvadą, egzistuojant minėtoms objektyvioms aplinkybėms. Taigi dėl pirmiau išdėstytų priežasčių ir argumentų pareiškėjų pajamos iš ginčo turto pardavimo pagrįstai priskirtos pajamoms iš individualios veiklos. Ši išvada yra pakankama konstatuoti, kad pareiškėjai vykdė ir ekonominę veiklą, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatyme, todėl ginčo turto pardavimas pagrįstai apmokestintas ir pridėtinės vertės mokesčiu.

Pateiktas sprendimas, kuriuo patvirtinamos visos Valstybinės mokesčių inspekcijos priskaičiuotos mokesčių sumos, ir jame teiktini argumentai, jų pagrindimas bei vertinimas faktiškai yra analogiški nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas, todėl į tai turi būti atsižvelgta vykdant pirmiau aptartas ūkines operacijas bei planuojant vykdyti ir registruoti individualią veiklą.

Individualios veiklos registravimas ar verslo liudijimas

Pirmiau minėtos nuostatos dėl individualios veiklos pripažinimo yra svarbios planuojant dirbti ar plėtoti verslą savarankiškai. Tačiau pasirinkus veiklą, reikia įvertinti ir tokios veiklos vykdymo sąnaudas, taip pat mokesčių mokėjimo alternatyvas.

Vykdyti individualią veiklą įmanoma ir įregistruojant tokią veiklą nustatyta tvarka, ir dirbant pagal verslo liudijimus. Akivaizdu, kad šiuo metu, galiojant nustatytiems fiksuoto dydžio pajamų mokesčio tarifams, vykdyti veiklą pagal verslo liudijimus yra kur kas palankiau nei įregistruoti individualią veiklą. Tačiau ne kiekvienos rūšies individualia veikla galima verstis įsigijus verslo liudijimą. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintame individualios veiklos pagal verslo liudijimą rūšių sąraše yra išskirtos veiklos rūšys, kuriomis galima verstis įsigijus verslo liudijimą. Kitokio pobūdžio veikla negali būti įforminama įsigijus verslo liudijimus. Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą, rūšys patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1797 „Dėl verslo liudijimų išdavimo gyventojams taisyklių“.

Pradedant savo verslą, pirmiausia reikia išsiaiškinti, ar planuojama veikla gali būti vykdoma pagal verslo liudijimus, anksčiau vadintus patentais. Pasirinkus tokį variantą, kaip ir buvo minėta, mokamas fiksuoto dydžio gyventojų pajamų mokestis. Tokio asmens individualios veiklos pajamos, skirtingai nei įregistravus individualią veiklą, papildomai šiuo mokesčiu nėra apmokestinamos.

Gyventojo pagal verslo liudijimą vykdomoje individualioje veikloje turi teisę dalyvauti sutuoktinis, tėvas, motina, vaikas nuo 14 metų, globojamasis, globėjas (rūpintojas). Tam, kad šie asmenys galėtų dalyvauti veikloje, jie turi būti nurodyti gyventojui išduotame verslo liudijime. Gyventojas turi įrašyti šiuos asmenis prašyme išduoti verslo liudijimą. Jei gyventojas to nepadarė iki išduodant verslo liudijimą, jis tai gali padaryti verslo liudijimo galiojimo metu arba kartu su prašymu pratęsti verslo liudijimą.

Kiekvienos veiklos rūšies ar jos porūšio pajamų mokesčio dydis nustatomas atskirai. Jis dažniausiai yra skirtingas įvairiose miestų (rajonų) savivaldybėse. Savivaldybių tarybos paprastai yra nustačiusios mažesnį pajamų mokestį šiems asmenims:

• neįgaliesiems;
• asmenims, sukakusiems senatvės pensijos amžių,
• gyventojams, kurie vieni augina bent vieną vaiką iki 18 metų,
• sutuoktiniams, auginantiems tris ir daugiau vaikų iki 18 metų arba neįgalų vaiką,
• bedarbiams, kurie nustatytąja tvarka įregistruoti teritorinėse darbo biržose.

Veiklą pagal verslo liudijimus vykdantis asmuo, be fiksuoto gyventojo pajamų mokesčio, privalo mokėti socialinio draudimo įmokas bei sveikatos draudimo įmokas.

Įvertinus visus pateiktus paaiškinimus dėl individualios veiklos sampratos bei jos vykdymo, tais atvejais, kai savarankiška veikla negali būti pradedama ir vykdoma pagal verslo liudijimus, asmuo tokią veiklą kaip individualią privalo registruoti Valstybinėje mokesčių inspekcijoje. Individualios veiklos pobūdis nėra ribojamas, kiekvienas asmuo turi teisę pasirinkti tam tikrą jam priimtiną veikimo sritį bei darbą (išskyrus tuos atvejus, kai tokia veikla yra neteisėta arba turi būti vykdoma pagal teisės aktų nustatyta tvarka išduotas licencijas, pvz.: cukraus, alkoholio, automobilių pardavimai ir pan.).

Išsiaiškinus pagrindus, kuriems esant individuali veikla turi būti registruojama, tikslinga atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingai nuo verslo liudijimų, vykdydamas registruotą individualią veiklą, asmuo privalo mokėti gyventojų pajamų mokestį nuo iš šios veiklos gautų pajamų. Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme suteikta galimybė, apmokestinant gautas pajamas, rinktis iš dviejų tarifų. Vienas variantas sieja apmokestinimo bazę su visomis gautomis pajamomis, taikant 15 procentų mokesčio tarifą, kitas leidžia apmokestinimo bazę mažinti patirtomis veiklos sąnaudomis, būdingomis vykdomos veiklos pobūdžiui, tačiau tokiu atveju mokesčio tarifas yra 27 procentai. Todėl apskaičiuodamas planuojamas pajamas bei išlaidas, asmuo turi pasirinkti jam naudingiausią modelį ir, pritaikęs atitinkamą tarifą, apskaičiuoti ir mokėti gyventojų pajamų mokestį. Kitų mokesčių mokėjimas yra analogiškas kaip ir vykdant veiklą pagal išduotą verslo liudijimą. Pažymėtina, kad taip pat yra taikomos Pridėtinės vertės mokesčio nuostatos ir tais atvejais, kai asmens pajamos per 12 mėnesių viršija 100 000 litų. Tuomet jis privalo mokėti pridėtinės vertės mokestį taikydamas ir 18 procentų tarifą.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad ir planuodamas, ir vykdydamas individualią veiklą asmuo privalo įvertinti teisės aktų nuostatas, reglamentuojančias šios srities darbo organizavimą plačiąja prasme ir pasirinkti tinkamą, ekonomiškai pagrįstą bei teisėtą veiklos vykdymo būdą. Aiškus apsisprendimas šiuo klausimu palengvins ir mokestinių prievolių vykdymą, bus aišku, kada ir kokie mokesčiai turi būti deklaruojami ir mokami, kaip turi būti deklaruojamos gautos pajamos ir išlaidos ir pan. Veiklos vykdymas, jos tinkamai neįforminus, kelia riziką, kad pajamų slėpimas anksčiau ar vėliau paaiškės. Dėl to bus skiriamos tam tikros sankcijos (baudos, delspinigiai už visą laikotarpį) ar (ir) taikoma atsakomybė. Jei priimsit protingą sprendimą, įdėtos lėšos visada sugrįš.

Šaltinis: Pačiolis – Apskaitos ir mokesčių apžvalga

---

Verslumo, verslo pradžios ir verslo vystymui skirti mokymai

---

---

---