Kažkada vienas vadovas, ruošdamasis pranešimui, paklausė: „Ar kūno kalba iš tikrųjų tokia svarbi?”. Jo rankos tuo metu dirbo bent kelis tarpusavyje nesusijusius darbus — viena švaistėsi su pieštuku, kita gniaužė skaidres. Iš esmės jis norėjo žinoti, ar verta sąmoningai stebėti savo ir aplinkinių judesius kalbant prieš auditoriją. Juk ir taip reikia galvoti apie daugybę dalykų: turinį, klausimus, laiką, skaidres, balsą, kvėpavimą.
Atsakymas, kuris jį nustebino — ne. Bent jau ne taip, kaip dauguma žmonių įsivaizduoja. Sąmoningai stebėti kiekvieną pirštą ir kiekvieną pėdą yra vienas iš efektyviausių būdų pasakyti prastą kalbą. Kodėl — verta paaiškinti detaliau, nes nuo šio supratimo prasideda visa praktika.
Kodėl sąmoninga kūno kalbos kontrolė klaidina
Smegenų sąmoningas suvokimas yra siaura juosta. Mokslininkai jį dažnai prilygina maždaug 40 bitų informacijos per sekundę — kiekiui, kuris šiandien atrodytų juokingas net seniausiam komunikacijos įrenginiui. Šį pajėgumą galite skirti vienam dalykui: arba kalbėti apie strategiją, arba galvoti, ar jūsų kairioji ranka neturėtų ką nors veikti. Abu vienu metu — neįmanoma be praradimų.
Pasąmonė tuo tarpu apdoroja maždaug vienuolika milijonų bitų per sekundę. Ji nuolat skenuoja patalpą, fiksuoja, kas mirkčioja, kas atsilošė, kas įsitraukęs, kas — ne. Visa tai vyksta nenutrūkstamai, nepaisant, ar jūs apie tai žinote. Klausimas, kurį verta užduoti sau prieš lipant į sceną, ne „kaip kontroliuoti savo kūną”, o „kaip pasinaudoti tuo, ką pasąmonė ir taip jau renka”.
Kodėl populiarios kūno kalbos taisyklės dažnai daro daugiau žalos nei naudos
Populiarioji literatūra apie kūno kalbą siūlo savotišką taisyklių rinkinį: suremkite rankų pirštus, kad atrodytumėte autoritetingai; nykščiais užsikabinkite už diržo; nukreipkite pėdas į patikusį žmogų. Problema ta, kad žmogaus kūnas nėra ekvalaizeris, kuriame galima patempti tik vieną slankiklį. Ištraukus vieną judesį iš konteksto, likęs kūnas neretai pradeda transliuoti priešingą žinią.
Įsivaizduokite kalbėtoją, kuris bauginančiai suspaudęs rankas demonstruoja autoritetą — bet jo pečiai pakelti, žvilgsnis nukrypsta į šoną, balsas dreba. Klausytojų pasąmonė neperskaito tos „autoritetingos rankos” izoliuotai. Ji surenka visumą ir paprastai padaro teisingą išvadą: žmogus apsimetinėja. Mechaniškai užfiksuotas vienas gestas tampa ne pasitikėjimo signalu, o dirbtinumo ženklu.
Antra problema — sąmoningas savęs valdymas brangiai kainuoja. Smegenys persikrauna ir kalbėtojas pradeda neapsispręsti net dėl to, ką pasakyti toliau. Auditorija pajunta tą uždelsimą: kalbėtojas nutolsta nuo savo kalbos, žodžiai atsilieka nuo veido. Tai ir yra ta nepasitikėjimo nuojauta, kuri pakerta įtaigą greičiau nei bet kuris turinio trūkumas.
Kaip iš tikrųjų skaityti kitų žmonių kūno kalbą
Pradžia paprasta, bet beveik niekas to nedaro: prieš susitikimą ar pranešimą nuspręskite, ką iš tikrųjų norite sužinoti apie auditoriją ar pašnekovą. Klausimas turi turėti tik du galimus atsakymus — taip arba ne. Ar šis pirkėjas iš tikrųjų ketina pirkti? Ar šis kandidatas sako tiesą? Ar šis kolega yra mano sąjungininkas, ar oponentas? Suformuluota dvinario pasirinkimo forma, jūsų pasąmonė gauna aiškią užduotį.
Antras žingsnis dar paprastesnis ir keistesnis. Atsisėskite kelioms minutėms ramioje vietoje ir mintyse užduokite šį klausimą sau pačiam. Be balso, be popieriaus — tiesiog kelis kartus pakartokite: „Noriu suprasti, ar šis žmogus pasitiki tuo, ką sako.” Pasąmonė šio nurodymo nepamiršta. Ji nukreipia dėmesį į konkrečius signalus, kurie kitu atveju tiesiog praslystų pro šalį, paskendę bendrame įspūdžių sraute.
Trečias žingsnis reikalauja kantrybės. Atsakymas neateina kaip aiškus sakinys galvoje. Ateina kaip nuojauta, kaip subtilus diskomfortas arba pasitikėjimas, kurį sunku pagrįsti logika. Pradedant praktikuoti, šiuos signalus lengva atmesti kaip vaizduotę. Su laiku jie tampa ryškesni ir tikslesni. Žmonės, kuriuos vadiname turinčiais stiprią intuiciją, dažniausiai yra tie, kurie ilgai treniravo šį mechanizmą — sąmoningai arba nesąmoningai.
Tai nėra magija ir tikrai ne mistika. Tai treniruotas dėmesys, nukreiptas tinkamu laiku tinkama kryptimi. Kaip ir bet kuris įgūdis, jis stiprėja nuo praktikos, o ne nuo žinių apie jį.
Kaip valdyti savo kūno kalbą be vaidybos
Klausimas „ką man daryti su rankomis?” iš tiesų yra netinkamai suformuluotas. Tikrasis klausimas — kaip pasiekti, kad rankos pačios žinotų, ką daryti. Smegenyse natūrali įvykių seka yra tokia: pirmiausia ateina gestas, paskui — mintis, ir tik trečioje vietoje — žodis. Žmogus pradeda judėti dar nepradėjęs sąmoningai galvoti, ką pasakys. Jeigu tą tvarką bandote apsukti ir gestus įjungti tik po žodžių, kūnas atsilieka, judesiai tampa dirbtiniai. Auditorija to nesupranta racionaliai, bet jaučia.
Politikai, viešai kalbantys neautentiškai, dažnai susiduria būtent su šia problema. Jų gestai pavėluoti — žodis jau pasakytas, o ranka tik dabar pakyla. Klausytojas šito sąmoningai neidentifikuoja, bet smegenys užregistruoja: kažkas ne taip. Atsiranda jausmas „netikiu”. Tai ne stilistinė nesėkmė, o smegenų konfliktas tarp girdimo ir matomo.
Geresnis kelias — ne kontroliuoti gestą, o aiškiai suformuluoti tikslą. Jeigu žinote, ką norite pasakyti ir ką jausti pranešimo metu, kūnas nuspręs pats. Jeigu kalba turi įkvėpti — leiskite sau iš tikrųjų jausti tai, apie ką kalbate. Jeigu reikia perspėti — leiskite sau pajusti rūpestį. Emocija, kurią tikrai jaučiate, sutvarko gestus už jus. Vaidinama emocija sutvarkyti negali — ji visada palieka tą smulkią klastą veido raumenyse, kuri klausytojui yra matoma, net jei jis to neįvardija.
Sunkiausia dalis — atskirti savo emocijas ir įvardyti jas prieš lipant į sceną. Daugelis žmonių to nedaro. Į susitikimą ateina su mintimi apie nesumokėtą sąskaitą, su rūpesčiu dėl rytojaus pokalbio, su nuoboduliu dėl temos. Visa tai matoma. Pirmas žingsnis link valdomos kūno kalbos — ne galvoti apie kūno kalbą, o atsakyti sau į klausimą: ko aš čia siekiu ir kaip iš tikrųjų jaučiuosi šiuo metu? Atsakius — susikoncentruoti ties tikslu ir leisti kūnui atlikti likusį darbą.
Kaip suvaldyti auditoriją: subtilios priemonės, kurios veikia
Pirmaisiais sekundėmis, dar nepradėjęs kalbėti, žmogus jau persiunčia pirminį signalą. Sumirksi, pasuka galvą, pakeičia svorį nuo vienos kojos ant kojos. Klausytojų pasąmonė šiuos signalus skaito dar prieš atsiveriant burnai. Todėl pirmąjį žvilgsnį verta panaudoti tikslingai — neskubant peržvelgti auditoriją, leisti jai pajusti, kad pastebėjote kiekvieną. Šis paprastas veiksmas sukuria psichologinį kontaktą greičiau nei bet kokia įžanga.
Jeigu kalbos metu kuris nors klausytojas ima šnekučiuotis su kaimynu ar pertraukinėti jus, paprasta priemonė jį nutildyti — šiek tiek palinkti jo kryptimi. Tai veikia tik tada, kai patys turite ką pasakyti tuo momentu, ir tik tada, kai veiksmas sutampa su žodžiais. Linktelėjimas tuščiomis rankomis atrodo agresyviai. Linktelėjimas su aiškia mintimi ir ramiu tonu — kaip pakvietimas kartu pamąstyti.
Kitas subtilus instrumentas — atviras delnas, ištiestas šiek tiek į priekį. Tai ne policininko gestas „stop”, o erdvės išplėtimas. Diskusijoje, kuri pradeda virsti chaosu, atviras delnas leidžia atgauti tempą be balso pakėlimo. Jeigu visi sėdi — atsistokite. Jeigu visi stovi — atsisėskite. Bet kuris veiksmas, kuris išskiria jus iš grupės judesio, perkelia dėmesį į jus, nes pasąmonė automatiškai reaguoja į skirtumą.
Šios priemonės nėra triukai. Jos veikia todėl, kad atitinka natūralius žmonių elgesio modelius. Vienintelė sąlyga — kūno kalba neturi prieštarauti žodžiams. Jeigu sakote „pasitikiu jumis”, o pečiai įsitempę, klausytojas patiki ne tuo, ką girdi, o tuo, ką mato. Sąmonė pasakys: „jis taip sakė”. Pasąmonė pridės: „bet netiki tuo”. Pastaroji nuojauta paprastai laimi.
Kada verta sistemingai treniruoti viešojo kalbėjimo įgūdžius
Kūno kalba yra ne dekoracija, o pagrindinė priemonė, kuria perduodama emocinė ir vertybinė pranešimo dalis. Tai, kuri lemia, ar klausytojas pakvies pakartoti, ar pakeis savo nuomonę, ar pasitiki jumis kaip lyderiu. Treniruoti šį įgūdį neįmanoma vien skaitant — reikia praktikos, vaizdo įrašo, sąžiningo grįžtamojo ryšio iš žmonių, kurie mato tai, ko pats nematote.
Vadovams, projektų vadovams ir specialistams, reguliariai pristatantiems idėjas valdybai, klientams ar visai komandai, ši investicija atsiperka kiekvienu pranešimu. Tas pats tinka politikams, mokytojams, ekspertams, dalyvaujantiems viešose diskusijose. Praktiniai mokymai, sujungiantys kūno kalbą, balso valdymą ir argumentų struktūrą, paprastai duoda daugiau nei keletas perskaitytų knygų. Daugiau apie sisteminę praktiką — Viešojo kalbėjimo mokymuose, kurie skirti tiems, kuriems reikia kalbėti taip, kad būtų išgirsti.
Dažniausiai užduodami klausimai apie kūno kalbą
Ar kūno kalba sudaro 55 % bendravimo, kaip dažnai cituojama?
Ši statistika kilo iš Alberto Mehrabiano tyrimų, atliktų labai specifinėmis sąlygomis — kalbant apie jausmus ir požiūrį, esant prieštaravimui tarp žodžių ir tono. Apibendrinti ją visam bendravimui yra netikslu. Praktinė taisyklė paprastesnė: kai žodžiai prieštarauja kūno kalbai, klausytojai patiki tuo, ką mato.
Ką daryti, jei labai jaudinuosi prieš kalbą?
Jaudulys nėra problema — jis tampa problema tada, kai bandote jį paslėpti. Maskavimas reikalauja sąmoningo pajėgumo, kurio prireiks pačiai kalbai. Geriau pripažinti jaudulį sau ir nukreipti dėmesį į tikslą — ką klausytojai turi suprasti, pajausti ar nuspręsti. Energija, kurią davė jaudulys, persikels į kalbą ir taps jos privalumu.
Ar galima išmokti skaityti kūno kalbą per kelias dienas?
Pagrindiniai signalai matomi greitai, tačiau patikima nuojauta ateina su praktika — paprastai skaičiuojama mėnesiais, ne dienomis. Greičiausias kelias: kasdien sąmoningai stebėti vieną žmogų ir bandyti atsakyti į konkretų dvinarį klausimą apie jį. Po mėnesio skirtumas yra apčiuopiamas.
Ar verta įrašyti save į vaizdo įrašą?
Taip, ir tai dažnai veiksmingiausias treniruoklis. Per pirmąjį peržiūrą daugelis pamato dalykų, apie kuriuos niekada nebūtų pagalvoję — pakartojamus gestus, žodžių parazitus, pozos atspindį. Antrą kartą peržiūrint galima sutelkti dėmesį į vieną konkretų aspektą ir pradėti sąmoningai jį keisti.
Kuo skiriasi kūno kalbos „taisyklės” knygose nuo realios praktikos?
Knygose dažnai pateikiami izoliuoti gestai be konteksto. Praktikoje gestas turi prasmę tik visumoje — kartu su balsu, kalba, situacija ir santykiu su klausytoju. Todėl mechaninis taisyklių taikymas neretai duoda priešingą efektą nei tikėtasi.
Kaip suprasti, ar mano kūno kalba prieštarauja žodžiams?
Patikimiausias būdas — pasižiūrėti save vaizdo įraše be garso. Jeigu be žodžių aiškiai matomas pasitikėjimas, ramybė ir kryptis, tikriausiai kūno kalba sutampa su žinia. Jeigu kūnas atrodo nerimstantis, suspaustas ar atsiribojęs, tai ir bus pojūtis, kurį klausytojas išsineš, nepriklausomai nuo to, kokie buvo žodžiai.
Šaltinis: Vakarai.LT
Mokymai, kursai, seminarai:
Mokymai vadovams: „Viešasis kalbėjimas”
Mokymai skirti įvairių sričių specialistams, kuriems tenka ruošti prezentacijas, pranešimus, sakyti kalbas įvairaus dydžio auditorijoms.
Mokymai: „Vadovo komunikacija: 4 kanalai – 1 įvaizdis”
Kaip vadovui aiškiai ir profesionaliai bendrauti el. laiškais, telefonu, gyvai ir virtualiai