Prancūzijos kino studija „Pygmalion” įsikūrė Paryžiaus priemiestyje Monruže 1986 metais. Kino studijos paviljonuose savo vaidmenis kūrė garsiausi prancūzų aktoriai, pelnę žiūrovų meilę ir pripažinimą. 1992 metais aktorius ir režisierius Liukas Teisjė d’Orfėjus kino studijoje įkūrė aktoriaus meistriškumo mokyklą šalies įmonių vadovams ir politikams.
Ar reikia vadovui mokytis aktoriaus meistriškumo? Į ši klausimą visada labai įdomiai reaguojama. Tarp daugelio atsakymų bei komentarų yra ir toks: „Absurdas!”. Kitaip mano Prancūzijos kino studijos „Pygmalion” aktoriaus meistriškumo mokyklos įkūrėjas aktorius ir režisierius Liukas Teisjė d’Orfėjus: aktorystės abėcėlės pramokęs vadovas ne tik geriau atliks savo vaidmenį gyvenime, bet ir išvengs pavojingų pinklių. Profesionalus aktorius scenoje tik vaidina gyvenimą, o įmonė jau a priori yra visuomenės dalis. Įmonėms – didelėms ir mažoms, privačioms ir valstybinėms – vadovauja labai skirtingi žmonės.
Kai kurių vadovaujančiųjų darbuotojų gyvenimas yra labai ribotas (darbo taisyklių, vidinių nuostatų, įsitikinimų, auklėjimo padarinys), bendravimas jiems neteikia jokio džiaugsmo. Yra ir tokia kategorija vadovų, kurie, vos peržengę savo kabineto slenkstį, užsideda šaltą dalykiškumo, atšiaurumo kaukę ir yra tvirtai įsitikinę (o, šventas naivume!), kad tai padeda jų autoritetui. Tokie vadovai netausoja nei pavaldinių, nei savo sveikatos. Gabūs darbuotojai tampa dirgliais neurotikais, vidutinybės prisitaiko lengviau, bet kūrybiškumo iš jų nelauk. Vadovas, praradęs bendravimo džiaugsmą, išgyvena vienatvę, pervargsta ir galiausiai gali susirgti depresija, kurios padariniai dažnai tikrai skausmingi.
Praktinių aktoriaus meistriškumo pamokų reikia tam, kad vadovas, šalies politikas išmoktų įveikti baimę būti savimi. Aktorius vaidybos meno pagrindų mokosi kelerius metus, o meistriškumą tobulina visą gyvenimą. Vadovas aktoriaus meistriškumo mokosi apie tris dienas. Per tokį trumpą laiką patyrę ir plačiai pasaulyje žinomi aktoriai Ani Parijo, Žanas Reno, Fiona Želen ir kiti, dirbantys nuo 1992 metų aktoriaus meistriškumo mokykloje (ten jie vadinami repetitoriais, treneriais), padeda naujokams nusimesti kaukes. Pirmiausia rodoma, kaip ta kaukė atrodo ir ar iš tikrųjų ji yra. Studentai klausosi dviejų monologų įrašo ir raitosi iš juoko: pirmajame graikų kilmės vadovas nuobodžia pasakoja apie įmonę, kuriai vadovauja, o antrasis monologas – žaismingi atostogų įspūdžiai, pilni netikėčiausių palyginimų, juokelių.
Mokyklos lankytojai mokosi teisingai kvėpuoti (pilvu), atsipalaiduoti (vadovų, politikų rankų, kojų raumenys dažniausiai būna įtempti). Stažuotojui duodama užduotis suvaidinti save. Scenoje nėra jokių dekoracijų, tik kėdė. Stažuotojas išeina į stiprią rampos šviesą ir jaučiasi tarsi jį varstytų skvarbūs daugiatūkstantinės minios žvilgsniai. Jausmas nepavydėtinas. Liukas Teisjė d’Orfėjus padeda atsipalaiduoti, pasakodamas juokingus atsitikimus. Vienas iš jų apie tai, kaip lifte susitinka du žmonės ir bijo pažvelgti vienas kitam į akis. Galiausiai abu įsistebeilija į savo batus ir taip išvengia bendravimo.
Nelengvas yra ir kitas etiudas – „Aš”. Patyrę pedagogai moko žaismingai vertinti sudėtingą situaciją, rasti joje teigiamų dalykų, kvatoti, verkti, širsti. Vadovui svarbi ir dikcija, kalbos ritmas, balso tonas. Tikėsite ar ne, bet po kelių pratybų stažuotojas jaučiasi taip gerai, kad, nesivaržydamas nei kolegų, nei savo mokytojų – garsių aktorių, laisvai vaidina sceną iš Čarlio Čaplino repertuaro „Diktatorius”.
Sunku išvardyti viską, kas daroma aktoriaus meistriškumo mokyklos scenoje. Daug svarbesni rezultatai. Mokykla nestokoja lankytojų. Atsiliepimai pranoko lūkesčius. Kino studijos „Pygmalion” aktoriaus meistriškumo mokyklą lankę vadovai sako, kad po tokių pratybų ir pajaustos bendravimo laisvės jau nesinori darbe vaidinti liūto avių bandoje ar vaikščioti užsitempus Sokrato kaukę.
Šaltinis: Pačiolis – Vadovo Pasaulis
