Kuo apsirengti?.. Ne, neaptarinėsime atvejų, kai einant į svečius norisi atrodyti kuo gražiau ir įspūdingiau, o pravėrus savo drabužių spintą niekas nepatinka… Nekalbėsime ir apie tai, koks drabužis madingiausias ar perkamiausias šį sezoną. Turbūt daugeliui kur kas aktualiau – kuo rengtis einant į darbą? Ir vėl tą griežto stiliaus kostiumėlį? – galvoja jaunatviška, suvaržymų nekenčianti moteris, ir nuotaika sugenda visai dienai… Kaip darbe atrodyti veržliai, stilingai, tvarkingai, o ne sudaryti šaltos, niūrios karjeristės, įsispraudusios į klasikinį kostiumėlį, įspūdį?
Kam palankesni mados namai?
Kartą teko girdėti ginčą: kam lengviau, paprasčiau surasti darbui skirtus drabužius – vyrui ar moteriai. Moteris manė, kad vyrui, nes jam belieka nusipirkti kelis kostiumus, marškinius, ir viskas – garderobas paruoštas! Na, dar keletą kaklaraiščių, tinkančių prie marškinių. Ko daugiau vyrui reikia? Vieną dieną apsivelka šviesų kostiumą, kitą – tamsų, eidamas į susitikimą – dryžuotą. Kur čia, pasak jos, galvos skausmas, ką prisiderinti, kaip geriau atrodyti, kokią spalvą išsirinkti. Tačiau vyras nesutiko. Jis manė, kad vyrai šiuo atveju – nuskriausti. „Atsiverskite bet kurį mados žurnalą – kam daugiausia patarimų mados klausimais? Žinoma, moterims! – sakė jis. – Pasidomėkite, kam daugiausia naujovių siūlo mados namai? Aišku, moterims. O aksesuarai? Irgi joms! O ką, vyrai nenešioja laikrodžių, diržų? Tai juk irgi aksesuarai, tik apie juos kažkodėl kalbama nepalyginamai mažiau.“
Palikime šį ginčą. Tebūnie tai pamąstymui. Mūsų tikslas – nesiaiškinti, kam lengviau rasti darbui skirtų drabužių, o pasidomėti, kokie aprangos reikalavimai įmonėse šiandien, kaip pagyvinti jau įgrisusį darbo kostiumėlį, kaip atrodyti darbo vietoje.
Apranga ir visuomeninė padėtis
Ne naujiena, kad apranga – žmogaus vizitinė kortelė. Karjeros aukštumų siekiančio asmens įvaizdis svarbus ne tik aplinkiniams, bet ir jam pačiam – tik atrodant nepriekaištingai galima pasitikėti savimi. O sekasi būtent tokiems – pasitikintiems savimi. Be to, posakis, kad pagal drabužį sutinka, o pagal protą palydi, irgi ne iš dangaus nukritęs – pirmas įspūdis dažniausiai būna lemiamas. Taigi jei ryte, norėdamas ilgiau nusnūsti bent pusvalandį, apsitempsi nubrizgusiais, dėmėtais džinsais ir įlįsi į megztinį su skyle, niekas nepalaikys tavęs tvarkingu, save prižiūrinčiu žmogumi, nors ir kaip stengtumeisi padaryti gerą įspūdį. Tai visiems suprantama. Tada kodėl į darbą, kur praleidžiama daugiausia laiko, kur susitinkama su svarbiais žmonėmis, kur sudaromos svarbios sutartys ir sandoriai, kartais einama taip, tarsi atrodytų, kad žmogus susiruošė grybauti, žvejoti ar tiesiog paspardyti kamuolio, t. y. rengiamasi džinsais ir megztiniu? Juk tai laisvalaikio drabužiai!
Žinoma, apranga labai priklauso ir nuo to, kokias pareigas žmogus eina. Jei tai statybininkas ar elektrikas, turbūt bus ne tik keista, bet ir juokinga, jei jis dirbs apsirengęs kostiumą, pasirišęs prabangų kaklaraištį ir pasidabinęs gražutėliu laikrodžiu. Tačiau jei įmonės direktorius atkeliauja apsirengęs laisvalaikio drabužiais ir priima svarbius klientus – ar tai atitinka etiketo reikalavimus? Ką mano pats taip besirengiantis direktorius? Svariausias jo motyvas – apranga neturi varžyti. Apsirengęs kostiumą jis tarsi norės pabrėžti savo padėtį, išsiskirti, o to visai nepageidauja – įmonėje liberali ir demokratiška aplinka, čia visi lygūs.
Jei remtumės šiais argumentais, galėtume daryti išvadą, kad apranga nėra kultūros ar visuomeninės padėties dalis. Tačiau yra ne taip. Arminas Lydeka, žymus protokolo reikalavimų specialistas, sako, kad apranga visuomet buvo itin susijusi su žmogaus įvaizdžiu, kultūra, netgi su visuomenine padėtimi. Žinoma, aprangos stilius keičiasi, nes keičiasi visuomenės kultūra, žmonių supratimas, mąstymas. Pavyzdžiui, seniau, pasak A. Lydekos, viena svarbiausių aprangos funkcijų buvo atskirti žmogų išoriškai, pabrėžti jo priklausomybę kuriam nors visuomenės sluoksniui. Daugybė taisyklių nustatydavo, kokius drabužius turi vilkėti kilmingieji, kokių negalima dėvėti žemesnio luomo žmonėms.
Kaip rengiasi darbuotojai šiandieninėse įmonėse? Vienose apranga vadinasi „rengiuosi kaip noriu – stilių mišinys“, kitose – „griežtai pagal reikalavimus“. Kuris variantas geresnis, vienareikšmiškai atsakyti turbūt neįmanoma.
„Stilių mišinys“
Kokie „stilių mišinio“ privalumai? Darbuotojai patenkinti, nes jaučiasi laisvai, vieną dieną gali dėvėti kostiumą, kitą – džinsus. Beje – džinsai. Pastaruoju metu vis labiau populiarėja vadinamoji „džinsų diena“ – ir tose įmonėse, kur darbuotojai rengiasi pagal tam tikras normas, vieną dieną per savaitę leidžiama ateiti apsirengus laisvu stiliumi. Dažniausiai tai būna penktadienis. Tačiau tuo pasinaudoti gali ne visi darbuotojai: jei tenka vykti į dalykinius susitikimus ar darbo pobūdis – nuolatinis bendravimas su klientais, džinsus tenka palikti savaitgaliui…
Kokie trūkumai? Kadangi darbuotojai – įmonės vizitinė kortelė, todėl natūralu, kad tiek klientai, tiek konkurentai ar verslo partneriai kreipia dėmesį į jų aprangą. Išvaizda – drabužių, aksesuarų suderinimas – atskleidžia, kaip žmogus vertina save ir aplinką. Verslo pasaulyje tai vadinama įmonės reprezentavimu. O dabar įsivaizduokime: klienas atveria duris ir mato pasitempusį kostiumu vilkintį vyruką, kokios mintys skrieja jo galvoje? Pamano, kad tai direktorius – ne, suklydo, tai įmonės galantiškasis vadybininkas. Štai kažkoks žmogus su džinsais ir megztiniu, reikia paprašyti, kad nuvestų pas direktorių – tai ir yra direktorius?! Iš savo kabineto išnyra biuro administratorė, pasipuošusi raukiniuota palaidine, – „gal tiesiai eis į vakarėlį?“ – mąsto klientas… Išeina, atsikvepia… Ir pagalvoja: nėra tvarkos, nėra dermės – nepatikimi.
„Griežtai pagal reikalavimus“
O kaip įmonėse, kur rengimosi stilius apibrėžtas, – ar visi patenkinti? Kokie stiliaus „griežtai pagal reikalavimus“ privalumai? Daug žmonių, savo darbo vietoje vilkinčių klasikinius drabužius, mano, kad tai yra gerai: nėra rungtyniavimo, „kas geriau, gražiau, brangiau“, nereikia sukti galvos, ką rengtis, ir tokie žmonės sudaro patikimos įmonės įvaizdį.
Kokie trūkumai? Kai kuriems žmonėms vien pasakymas, kad reikia rengtis pagal tam tikras taisykles, sukelia norą priešintis. Jie mano, kad toks „įkišimas į normas“ žlugdo asmenybę, užgožia individualybę, kad tai valios primetimas. Vienas darbuotojas skundėsi: „Kaip aš galiu racionaliai ir produktyviai mąstyti, kai švarkas trukdo net rankas pakelti: nei pagestikuliuosi, nei pamojuosi kam, taip ir vaikštai visas susigūžęs, tarsi į kiautą įspraustas.“ Be to, kai kuriuos tokia apranga erzina vasarą, kai labai karšta: moterys vargsta mūvėdamos kojines, vyrai – vilkėdami kostiumus… O jei dar nėra kondicionierių… Labai daug nepasitenkinimo būna tada, kai nustatytų taisyklių nesilaiko direktorius – vaikšto apsirengęs taip, kaip nori…
Vienose firmose griežtai įvardijama, kaip turi atrodyti darbuotojai, netgi kokia drabužių spalva pageidaujama (dažnai tai pasakoma žodžiu, rečiau duodama paskaityti tokio pobūdžio taisykles). Ar griežtai jų laikomasi, priklauso nuo įmonės: vienose direktorius užsimerkia pamatęs džinsuotą darbuotoją, kitose laukia pokalbis vadovo kabinete. „Apranga – vienas iš darbo tvarkos reikalavimų. Kodėl turėtume jį pažeidinėti? Juk suprantame, kad į darbą turime ateiti laiku, atlikti savo pareigas, nors to gal ir nesinori, tai kodėl reikalavimas rengtis pagal tam tikras normas turėtų būti ignoruojamas?“ – svarsto banko darbuotoja Indrė.
Kaip rengtis verslo pasaulyje
Žinoma, griežtų aprangos protokolo reikalavimų kasdieniame darbe, nesusitinkant su aukštais pareigūnais, nebūtina aklai laikytis, tačiau atsižvelgti – tikrai ne pro šalį. Į ką turėtų atkreipti dėmesį moteris, kad atrodytų stilinga, reprezentatyvi (koks populiarus šis žodis įmonėse!), bet kartu jaustųsi laisvai ir patogiai.
Moteris nebus panaši į besisukančią verslo pasaulyje, jei darbe vilkės trumpą sijoną ar palaidinę su gilia iškirpte, jei vilkės itin prigludusius, permatomus drabužius ar bus apsikarsčiusi daugybe masyvių papuošalų.
Pėdkelnes mūvėti būtina, net jei už lango viskas lydosi nuo karščio. Iš darbinių drabužių spintos meskite lauk įmantriais rašais margintas, tinklines, labai blizgančias ar juodas pėdkelnes. Žiemą nebūtina šalti su pačiomis ploniausiomis – renkantis kojines, reikėtų atsižvelgti ir į metų laiką, oro temperatūrą.
Basučių taip pat geriau atsisakyti, nors jos ir labai gražios bei patogios. Atviri pirštai – netinkamas tono ženklas verslo pasaulyje, tačiau atviras kulnas – nieko baisaus. Dalykinėje aplinkoje labiausiai tinka bateliai be blizgių detalių ir įvairiausių raštelių. Pakulnės aukštis neturėtų siekti daugiau nei 5 cm.
Ne mažiau svarbūs ir aksesuarai
Rankinė… Ji moterims svarbi kaip oras, juk ten telpa tiek naudingų, nuostabių dalykų! Tačiau pernelyg didelė, puošta gausybe detalių netiks, net jei ant jos puikuosis garsios firmos pavadinimas (beje, dizainerių logotipų demonstravimas dalykinėje aplinkoje irgi būtų minusas). Labiausiai tinka neprovokuojantis, neįmantri vidutinio dydžio rankinė iš odos. Prasto tono ženklas ją dėti ant stalo restorane, kavinėje, konferencijų, pasitarimų metu ar tiesiog ant darbo stalo. Darbo dokumentus geriausia nešiotis portfelyje, į kurį galima įsimesti nedidelį krepšelį su smulkmenomis. Tiek rankinė, tiek portfelis turėtų būti tamsios spalvos – labiausiai tiks prie įvairių drabužių.
Jei norite padaryti įspūdį verslo partneriui ir iš vakaro prieš susitikimą nusidažote plaukus raudonai, įspūdį tikrai padarysite, tik… greičiausiai ne visai tokį, kokio laukiate, – jo dėmesys bus nukreiptas į jūsų plaukus, o ne į dokumentus. Pašiaušti ežiuku, susukti į įmantrią raizgalynę, krentantys ant veido ar neplauti plaukai taip pat netinka.
Vienoje įmonėje darbuotojai, atėję ryte, žinodavo, ar direktorė jau savo darbo kabinete. Kaip manote, iš kur? Ne, jos mašina nestovėdavo šalia biuro ir kabineto sienos neperšviečiamos – tiesiog koridoriumi nusitęsdavo jos aitrių kvepalų šleifas. Ar norėtumėte, kad ir jus taip „atsektų“ ar užuostų jau kelių metrų atstumu?
Jei sukatės verslo pasaulyje, papuošalus iš deimantų ir spalvotų brangakmenių pasilaikykite vakarui, o pirktus už kelis litus turguje – išmeskite arba kam nors padovanokite. Verslo aplinkoje labiausiai tinka auksiniai, sidabriniai ar perlų papuošalai, ir jų turėtų būti kuo mažiau. Apyrankių geriau nesirinkti, o nešioti laikrodį – vidutinio dydžio, solidų. Ne mažiau svarbu, ant kokios rankos jis puikuosis – ar oda nesuskirdusi, prižiūrėta, manikiūras nepriekaištingas – nagai neilgi, nulakuoti akies nerėžiančiu laku.
Be ko kasdien negalime apsieti darbe pasirašydami įvairius dokumentus? Taip, be rašiklio. Nors šiais laikais daug kas kompiuterizuota, rašymo priemonė vis dar reikalinga. Kaip atrodys verslininkė, biuro administratorė ar bet kuris kitas darbuotojas, dokumentus pasirašantys senu, aplūžusiu arba dar blogiau – apkramtytu tušinuku? Žinoma, plunksnakotis su auksine plunksna nebūtinas, tačiau rašiklio spalva, dydis turi atitikti žmogaus įvaizdį, jis turi būti patogus.
Kaip turėtų atrodyti stilingas vyras?
Į ką turėtų atkreipti dėmesį vyras, jei nori atrodyti stilingas, atsižvelgiantis į etiketo reikalavimus? Štai keletas aprangos protokolo taisyklių vyrams (paisyti ar ne, ką ir kiek sau pritaikyti – kiekvieno asmeninis reikalas).
- Protokolo taisyklėse sakoma, kad tik vienas drabužis – kostiumas, marškiniai arba kaklaraištis – gali būti margas.
- Basutės netinka net ir kostiumo darbe nedėvinčiam vyrui. Tai laisvalaikio apavas.
- Batai turėtų būti tamsesni už kostiumą, o kojinės – už kelnes.
- Užkėlus koją ant kojos neturėtų matytis nuogos kojos – kojinių ilgis turi būti pakankamas, kad ją uždengtų.
- Kaklaraištis turi siekti apatinę diržo sagties ribą. Jokiu būdu neturėtų išlįsti siaurasis kaklaraiščio galas!
Atnaujinkite nusibodusį kostiumėlį
Darbo apranga dažniausiai būna formali, taigi – kostiumėliai. Patartina neryškūs, tamsesnių spalvų. Tamsių spalvų drabužiai buvo laikomi itin iškilmingais. Galima vilkėti ir suknelę su švarku. Kaip atnaujinti jau iki gyvo kaulo įgrisusį drabužį, tapusį vos ne „darbo uniforma“? Kuriant savo įvaizdį svarbi kiekviena, net pati menkiausia ir iš pirmo žvilgsnio atrodanti nepastebima detalė, taigi sudėliokite savo įvaizdį tarsi iš atskirų elementų. Apie tai galvokite ne tada, kai jau laikas skubėti į darbą, o jūs karštligiškai ieškote tinkančios detalės ar aksesuaro, – pasirūpinkite savo įvaizdžiu dar pirkdama drabužį: pamąstykite, kokios jau turimos palaidinukės, papuošalai ar diržai prie jo derės.
Geriausia turėti kelis tarpusavyje derančius kostiumėlius – galima dėvėti, pavyzdžiui, vieno kelnes, kito – švarką. Jei kostiumėlis griežto klasikinio stiliaus, tiks palaidinė su įdomiomis detalėmis, tačiau verslo pasaulis negailestingai išstumia lauk romantiškuosius nėrinius ir raukinius. Maža kišenėlė gražiai ir priderintai nosinei – dar vienas mielas, pastebimas aprangos akcentas. Ar žinojote, kad diržai skirti ne vien kelnėms prilaikyti? Odinis, tinkamos spalvos ir pločio diržas – solidaus įvaizdžio dalis. Drabužį atnaujins ir įvairiai ant kaklo rišamos skarelės, šalikėliai.
Atrodysite nepakartojamai, jei pati susikursite tinkamą stilių, jo aklai nekopijuosite. Norint būti stilingai, visai nebūtina imti pavyzdį iš kitų: kopijuojant ir neturint savo įvaizdžio labai greitai galima paskęsti suvienodėjusių verslo atstovų minioje… O pati geriausia taisyklė – renkitės ne pagal tai, kokias pareigas einate, o pagal tai, kokių siekiate.
Šaltinis: Pačiolis – Biuro administravimas
