„Laba diena! rašau Jums nes gavau laišką, jog mane priėmė studijuoti magistrą Niujorke svajonių programoje! Tai iš karto prisiminiau Jus ir labai labai norėjau Jums padėkoti, kad palydėjote ir padėjote susigaudyti viskame. Po galais, tas koučingas veikia! Kai sakiau jog kažkur yra Oleta*, studijuojanti magistrą Niujorke, negalvojau, jog realiai atsiras tokia galimybė… Ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū ačiū“
Oleta
*Vardas pakeistas. Dalinamasi gavus sutikimą. Koučingo procese vyksta daug dalykų. Turinys – autentiškas ir, žinoma, konfidencialus.
Tik kaip atsakyti į klausimą „ką jūs ten veikiate“? Pradėjau klausti Klientų – ar jie sutiktų, pakeitus vardus ir detales, pasidalinti nuosavu patyrimu, pasiekimais, įžvalgomis. Kad ir kiti galėtų atpažinti save ir rasti savo kelius savo pokyčiams. O paskatino anksti ryte gautas laiškas (paveikęs ir sugraudinęs, ypač žinant ilgą ir sunkų procesą). Jį jau perskaitėte – viršuje. Beje, po kelių savaičių paklausiau Oletos, ar sutiktų pasidalinti savo keliu. Štai istorija:
STALAS PRIE KURIO NORISI SĖDĖTI
Lietingas, nejaukus, šleivai įsibėgėjantis pavasaris, besišliejanti gatvė, šilta kavinė. Darydama duris dar nelabai suvokiau, kas yra koučingas (angl. couching) ir ką jis gali man duoti. Aplinka maloni, bet artimai nepažįstama. Kiek susigūžiau palte ir ilgai žvalgiausi, kol kavinės kampe pažinau Giedrę iš nuotraukos. Koučerė apkabinusi paklausė, kur norėsiu sėstis. Klausimas pasirodė nejaukus: „Tai, kur Jūs norėtumėte“ – automatiškai išsiliejo man iš burnos. „Ne, Jūsų sprendimas. Kur Jūs norėtumėte?“ Susiriečiau įsigaubdama atgal. „Nea, kur Jūs“ – pradėjau nevalingai kikenti iš susinervinimo. „Jūs priimkite sprendimą“ – neatstojo ji. Tokios nesąmonės man nebuvo įprastos. Pasimetusi, sprendimų priėmimo naštą ketinau nusimesti nuo pečių atėjusi į konsultaciją. Tikėjausi rasianti tikrą koučerį – trenerį, kuris pagaliau sutvarkytų gyvenimą taip, kaip turi būti. O man tereiktų prisitaikyti, kaip avelei ir sekti iš paskos sėkmės link. Patogu ir įprasta. Dar kiek pasilaužiusi akimis permečiau kambarį ir nurodžiau staliuką, prie kurio iš tiesų norėjau sėdėti. Mano nuostabai ten nuėjusios mes praleidome pirmąją sesiją. Buvo taip neįprasta klausytis savęs ir savo norų.
Tuo metu ieškojau naujo ramsčio. Dar metus turėjau išsilaikyti akademijoje – saugioje dėžutėje su nelygiais laiptais ir geltonomis sienomis. Po to ateis metas skristi ar suktis ratais atviroje erdvėje, kur nebus už ko pasislėpti, paskui ką sekti. Nebus sienų, laiptų, stulpų ir ranktūrių. Nebus kuo prisidengti nuo savęs ir paties gyvenimo, kuris tuomet atrodė tarsi baltas lapas be jokių nuorodų. Susipainiojusi tuščiomis akimis išsirinkau norimą kavinės staliuką, o po metų konsultacijų, koučingo pagalba lanksčiai suformulavau tikslus ir suvokiau, kokius lūkesčius keliu pati sau.
Nors tikėjausi rasti iš anksto paruoštą žemėlapį, kuriuo būtų galima pasiekti visus teisingus žingsnius, gerai žinojau, jog sekant kitų keliais gali girdėti tyliai beldžiantį širdies balsą, kuris kandžiojasi ir rauda, jog nesi ten, kur nori, jog nedarai, ką turėtum, jog bėgi vis toliau ir toliau nuo savęs. Skundus pertraukia kiti įsibaiminę saugumo ieškantys balsai, reikalaujantys plano ir aiškumo, siekiantys judėti remiantis aiškiomis ir pažįstamomis sienomis. Koučingas išmokė pakilti nuo kėdės, atsistoti ant savo kojų, klausyti savo širdies ir jaustis savistove. Koučerė parodė visai naują savęs pažinimo kelią, augimo procesą, kuriuo palydi kitas žmogus. Kito palaikymas ir įkvėpimas tikslų siekį padaro malonesnį, paprastesnį, taigi ir lengviau įveikiamą. Siekiant išjudėti kartais užtenka žinoti, jog kitas žmogus supranta tavo lūkesčius, pabūna šalia, klausia, dalinasi. Šiame koučingo tobulėjimo kelyje patyriau atsakomybės nešamą laisvę, kontrolės kuriamą ramybę, vidinį saugumo jausmą, nereikalaujantį išorinės atramos.
Šiandien vis dar lankau koučingą, nes migla kartais aptraukia protą vangumu, savigaila ir saldžiarūgščiu pavydu. Ji žino, kur aš pažeidžiamiausia, ką pasakyti, jog patikėčiau, kaip manipuliuoti emocijomis. Tikrina, kokia esu silpna, kaip stipriai galiu save apleisti, kokių bėdų galiu pati sau prisidaryti. Koučinge atsisėdus priešais kitą gali kiek atsiriboti nuo rutininių vidinių ciklų, konfliktų, judėjimų ir virsmų. Kartą per kelias savaites susitikus su visu tuo, pamatai save ir kažkas sukyla viduje. Supratus ir įvardinus dalykus gali priimti sprendimus, kurie stiprintų, augintų gyvenimą ir gebėtų išlaikyti save pasirinktame kelyje.
Kitas žmogus yra svarbus šiame procese. Vien tai, jog nesi vienas su problema, suteikia saugumo. Sesijų metu kuriama saugi erdvė, kuri žmogų stiprina, padeda geriau pažinti save, suvokti ir įsivardinti savo norus, stipriausias, silpniausias puses, pačiam nusibrėžti savo kelią. Koučingas yra savotiškas naujas kambarys su sienomis. Suvokus, jog klimpstu kasdienybėje atviroje erdvėje, galiu visada įeiti į koučingo kambarį ir ramiai susigaudyti kas vyksta manyje ir šėliojančiame išoriniame pasaulyje. Tokio pobūdžio saugumas yra reikalingas kiekvienam žmogui, paruošiantis mus atviroms erdvėms ir judėjimu kliaunantis savo galva. Vien žinojimas, jog koučingas yra, nuramina ir stiprina iš vidaus. O po kiekvieno susitikimo ir pokalbio įvyksta maži stebuklai.
Pažabojusi stiprius žmogaus mąstymo procesą stimuliuojančius įrankius koučerė įgalina irtis, stumtis tobulėjimo keliu, pačiai veikti, be baimės kuriamų saugumo sienų, kopetėlių ir rankenų. Nesusipainiojant tarp visko kas sklinda aplinkui ir girdint pačią save nuolatinio smegenis ūžiančio šiurenimo, mirgėjimo fone. Kartais tereikia nedidelio stumtelėjimo, kad įklimptum, ir vieno nedidelio truktelėjimo, jog vėl atsistotum ant kojų. Susitikimai padeda nepasiduoti baimėms ir bejėgiškumo jausmams, išnarplioja iš savęs pačios užkalbėjimų. Kartais užtenka išleisti visas savo smegenyse verdančias sąmokslo teorijas ir įsivaizduojamus nerimus, jog suprastum, kad tai ne tikra ir visa paprasčiausiai išnyksta.
Kai ieškome atsakymų, dar netikime, kad juos žinome ir galime pritaikyti gyvenime. Kartais užtenka, jog kitas žmogus užduotų tą patį klausimą, kuris atrodė neišsprendžiamas vakare kartojant jį veidu užgulus pagalvę, jog iškarto balsu išpyškintum atsakymą. Tinkamas klausimas pasuka mintis nauja kryptimi, kuria patys savęs nepasuktumėme. Kartais tereikia pajausti, jog nesi vienas su metamais iššūkiais, kad pajėgsi juos įveikti. Kartais tereikia paskatinimo iš išorės, jog paimtum ir susikurtum tokį gyvenimą, kokio iš tiesų nori. Kad vėliau netektų meluoti savo širdžiai, kaip tu iš tiesų niekada nenorėjai sėdėti prie to staliuko.
Giedrė Urmulevičiūtė
Manager.LT lektorė, verslo konsultantė, koučerė
